... esu vyriškis... norėčiau, kad ir JUS ir mane suptų daugiau nuoširdumo, paprastumo, šilumos....
Skaitančiosioms anketą panorau padovanoti Andželikos Rudnicky dainą "Mon ami, mon amour". Ją ten padėjau ir kiekviena iš Jūsų galite parsisiųsti artimiausias 7 dienas pagal nuorodą :
(reikalinga bus tik įprasta registracija ( kaip ir į bet kokį eilinį e-mailą) ir lengvai šią mielą dainą persisiųsite)
Grožis
Šie žodžiai ne mano sukurti , bet tokie artimi... :
Ar žinai kas yra gražu ? Gražu kai lietus tyliai leidžiasi ir palietęs tavo pečius , slenka žemyn . . . Gražu , kai pirmi saulės spinduliai perskverbia tavo kūna . . Gražu , kai vos tik gimęs vaikas atmerkia akis . . . Gražu , kai visą naktį atsigulęs žiūri į žvaigždes . . Gražu , kai PABUČUOJI MYLIMAS LŪPAS . . . Gražu , kai DRAUGAI PASITINKA IŠSKĖSTOMIS RANKOMIS . . . Gražu , kai JAUTIESI MYLIMAS . . . Gražu net gi tai , ko mes visiškai nematome . . .
Daugiau apie mane
Š E I M A
Senokai planavau aprašyti tai, kaip suprantu šeimą, kaip suprantu šeimoje vyraujančius tarpusavio saitus, mikroklimatą. Prieš akis dažnai iškyla ne kartą ir ne du matyti vaizdai, kurie dažną dieną atsigamina vaizduotėje: Eiko, Tenginė, Turgūnas, jų broliai ir sesės. Prisimenu, išgyvenu. Tai žavi, jaudina. Jausmas toks, kad esi šalia kažko labai didingo, labai gražaus.
Tenginė rūpestingai augino, atidžiai saugojo , mokė gyvenimo tiesų jauniausią šeimos narį - sūnų Eiko. „Mūsų vado niekas nepavys“,- su pasididžiavimo ir pasigėrėjimo gaidele balse ji kalbėjo sūnui, stebėdama kaip stipriausias iš šeimos Turgūnas vienas lengvai apgina šeimą nuo pavojų.
Bet gyvenimo upė neteka tolygiai. Gyvenimas mėgsta vingius, ne kartą ir ne du siunčia sunkumus, išbandymus. Tikrina mus, tikrina mūsų šeimas.
Ir gyvenimo upėje lūžtame, neatsargiai sustoję ant netvirto ledo. Motina, garbingai vykdžiusi savo pareigą, širdies šiluma ir tyliu, ramiu balsu nuolat mokiusi gėrio ir grožio sūnų taip pat pateko į apgaulingo ledo ir stingdančio vandens spąstus. Tai – neteisinga. Neteisinga, kad gamta kėsinasi atimti iš šeimos geriausius, tauriausius jos narius... Bet taip yra. Gamta nežino žodžio „teisingumas“. Motinos jėgos senka. „Upė neleidžia“,- prataria ji pavargusiu balsu sūnui. Ji gera, ji kilni, ji nuostabi mama, bet ji per silpna atsilaikyti prieš negailestingą upę, per silpna viena kovoti su stichija. Jos širdyje lieka rusenti tik nedidelė viltis - „ŠEIMA“.
„Bėk į krantą... bėk... ten Turgūnas...ten mūsiškiai“ , - prašo ji sūnaus. Ir Eiko lekia, lekia kiek turi jėgų. Į krantą...į krantą...į krantą... ten Turgūnas, ten Broliai ir Sesės, ten ŠEIMA. Vis tebegirdėdamas tolstantį ir silpstantį motinos balsą: „bėk...bėk...bėk“. Ir jis bėga, bėga... Bėga, kad pasiekęs krantą tepratartų porą žodžių : „Turgūne, Vade...“ ir žvilgsniu parodytų į upę, kur tolumoje negailestingos upės gniaužtuose su mirtimi kovoja Šeimos Motina.
Sustingo akimirkai Šeima. Akimirkos pakako, kad suprastų, kas atsitiko. Šeima nedvejojo.
Koks reginys !!! Koks didingumas !!! Koks grožis !!!
Visa Šeima vieninga veržle mase metasi į pagalbą, skuba link upės, neria į vandens ir ledo stichiją. Galingomis krūtinėmis traiškydami šiaurės upės ledo luitus . Priekyje Turgūnas, bet jis ne vienas, šalia jo, vienoje gretoje stipriausieji, šalia jo visi broliai ir sesės, šalia jo visa Šeima. Kas gali sustabdyti į Pagalbą skubančią Šeimą ? Niekas Šeimos nesulaikys jos svarbiausiame šios dienos Pagalbos kelyje. Per ledą ir vandenį tiesiamas link Šeimos Motinos gyvybės kelias.
Ir jau netrukus pavargusi bei išsękusi Tenginė kartu su Šeima, brolių ir sesių apsuptyje pradės kelionę kranto link, kelionę Šeimos nutiestu gyvybės keliu.
Bet dabar Šeima dar nėra saugi. Visi stipriausieji upės vandenyje. O netoliese blykčioja saulėje balti nasrai, žybsi piktos akys. Eiko supranta – tai jo valanda. Kas kitas, jei ne jis ? Eiko matė, kaip Turgūnas vienas gynė ir lengvai apgynė Šeimą panašioje situacijoje anksčiau. Jis irgi tiki savimi, jis pasitiki savimi, jis bandys, jis irgi stos vienas už Šeimą. Jam pavyks, būtinai pavyks, jam negali nepavykti... Ir jis atlieka viską puikiai. Juk jis – Eiko, jis – būsimas vadas. Jis padaro tai, ką gali, suteikia Šeimai keletą minučių laiko, leidžia Šeimai sugrįžti į krantą, atsistoti ant tvirtos žemės.
O stovėdama tvirtai ant kranto vieninga Šeima jau nebepažeidžiama. Po trumpos kovos Eiko vėl gali pasikliauti Šeimos pagalba, pasislėpti tankiame ragų ir tvirtų kūnų miške.
O krante ilsisi Tenginė, ilsisi Šeimos Motina. Gamta, ši negailestinga stichijos jėga, pasirodė per silpna, kad nutrauktų jos ir Šeimos saitus, kad ją iš Šeimos atimtų amžiams.
Dar daug bus gražių akimirkų Šeimos gyvenime. Bus daug pavasarių ir vasarų, saulėtekius keis saulėlydžiai, gyvenimas tekės jam skirta vaga. Kiekvieną pavasarį ir toliau Šeimos Motina padovanos Šeimai po sūnų arba dukrą, augins, auklės, mokys drąsos, mokys meilės. Ji verta savo Šeimos, Šeima verta jos. Šeima dar ne kartą vieningai skubės į pagalbą kiekvienam savo nariui, o kiekvienas narys nedvejodamas stos už Šeimą. Vienas už visus, visi už vieną. Elementaru ir paprasta. Šeima saugi tik vienybėje.
Anketa
Albumas (1)
Pop
