Man labai patiko,todel nusprendžiau pasidalinti mintimis ir su Jumis:
O gal ... užtenka tiktai nuostabios žmonos?
Kai saulės spindulys, tyliai įslinks į ryto tylą.
Palies, vis dar miegančias, žmonos akis.
Tyliai ir aš, išslinksiu, kol ji dar miega.
Atsargiai, uždarydamas duris.
O jau tuomet, tarytum ryto vėjas,
Suruošiu pusryčius, juodos kavos.
Ir vėl atgal, kaip rytmetinis vėjas,
Tyliai priglusiu, prie ... vis dar miegančios žmonos.
Ir lyg tai pasaką stebėsiu,
Kaip aromatas sklindančios, karštos kavos,
Tarytum dailininkas šypseną veide išpiešia
Veide jau bundančios žmonos.
Juk ne dievai stebuklus kuria
Ir daro mus, kažkiek tai geresnius
Tereikia tik turėt idėją ...
O gal ... užtenka tiktai nuostabios žmonos?