Pro savo langą, žvelgiantį turgaus aikštės pusė Mokytojas išvydo vieną savo mokinių, Haikelį, žingsniu besibraunantį pro minią.
Rankos mostu pakvietė jį prieiti. Paklausė:
- Haikeli, ar šįryt matei dangų?
- Ne, Mokytojau.
- O gatvę, Haikeli? Ar matei šį rytą gatvę?
- Taip, Mokytojau.
- O dabar ar ją tebematai?
- Taip, Mokytojau, matau.
- Papasakok, ką matai.
- Matau arklius, vežimus, nenustygstančius prekeivius, besišildančius valstiečius, vyrus ir moteris, kurie ateina ir nueina, štai ką matau.
- Haikeli, Haikeli, - geraširdiškai papriekaištavo Mokytojas, - po penkiasdešimties metų, po šimto metų čia bus kita panaši gatvė ir kitas turgus, panašus į šį. Kiti vežimai veš kitus prekeivius pirkti ir parduoti kitus arklius. Bet manęs čia nebus, tavęs čia nebus. Todėl tavęs ir klausiu, Haikeli, kodėl bėgi, jei net neturi laiko pažvelgti į dangų?
Ar matei šįryt dangų?