Labai dažnai tenka girdėti: "išlepintas vaikas". Tačiau... įdomu būtų sužinoti, kur prasideda ir kur baigiasi vaiko lepinimas, ir, apskritai, kas yra lepinimas?

va mano tikrai yra islepinti,nes vis galvojam dar mazi ir nepajauciame ,kaip jie paauga.Nes nieko patys paskui nepasidaro turi viska ant lekstutes atnesti

Sakoma, kad jei vaikui kaskart neužkrausi vis daugiau atsakomybės, tai jis paprasčiausiai neužaugs. Nuo čia manau, prasideda išlepinimas, kai iš vaiko pagal amžių mažiau reikalaujama. Juk tada jam pačiam užaugus ir atsiskyrus nuo tėvų bus sunkiau.

pilnai sutinku su tavim,bet jau man yra ,kaip yra ir as jau ju nepakeisu,na dar viena galiu peraukleti , ir baigiu po biski,o kito jau ne

Tikrai taip. Jeigu vaikas nepratinamas nuo pat mažens prie savarankiškumo ir atsakomybės- suaugęs savo mažas ir dideles problemas ir toliau karia ant pagyvenusių tėvų pečių.
Nes jis taip pripratęs.
Jis mano, kad taip ir turi būti, kad kažkas privalo už jį taip daryti.

meili ir lepinimas yra du skirtingi dalykai ,o daugiause vaikai nukencia kai tievai vienas uz kita nuori vaikiui itikti kuris geresnis bet cia nemeili vaikui o tievu kova tarp saves bet jie nesupranta kad tuo jie vaika gadina nes jiegu vienas nuori subarti o kitas uzstoje nuo cia viskas ir prasideda

Kalti esam. Man dažnai būna taip, kad galvoji, kad aš geriau padarysiu, bus greičiau, kažkur skubi, ir tada viską už vaiką padarai... O paskui jau jis ir nenori nieko daryti, nes jau pratęs, kad mama viską padarys.

bigsmile rašė: Kalti esam. Man dažnai būna taip, kad galvoji, kad aš geriau padarysiu, bus greičiau, kažkur skubi, ir tada viską už vaiką padarai... O paskui jau jis ir nenori nieko daryti, nes jau pratęs, kad mama viską padarys.

Dariau būten taip
Aš- geriau... aš- greičiau...
Paskui pasirodė, kad labai labai per vėlu Tad susimąstykim , kieno vaikai dar neužaugo, kad paskui gailėtis netektų

ne neisivaizduojat, kokia kosmariska karta auga... kadangi jau labai daug metu dirbu su vaikais, drasiai galiu taip sakyti

Daugelis tėvų mano, jog vaikystėje savo atžalas reikia kuo dažniau lepinti – negatyvių emocijų gyvenime jiems dar tikrai teks patirti! Lepinau ir as savo vaikus!

vaikus ne lepinti reikia, juos reikia matyti zmonemis

zmonemis, su kuriais mes turesime gyventi ir bendrauti, kol jie iseis i savus gyvenimus, zmonemis, kuriems reiks bendrauti,gyventi ir dirbti su kitais zmonemis... lepindami mes savo vaikams nepadedam

O as savo mazaja periodiskai palepinu. Gal tai ir neprotinga. Taciau, kai prisimenu, kad manes niekas niekados nelepino, tik pareigas kraudavo - kitaip negaliu. Bet, tuo paciu ji turi ir labai daug pareigu, kas liecia jos mokslus, lavinimasi. treniruotes, uzklasine veikla. Ji labai apkrautas vaikas. Tai kodel gi jos nepalepinus?..

As manau lepinami tie vaikai, kurie maudosi tėvų meilėje, gaudami jos tiek, kiek jiems reikia - ne mažiau, bet ir ne daugiau.

labai slidi tema... lepinimas...globa... meile...demesys...siluma...labai painu juk kalbam apie savo vaikus, pacios turim atsirinkt ir pasizymet ribas

Myliu ir mylėjau savo dukrytę be proto, nes yra vienturtėlė, pamačiusi šį pasaulį tik per stebuklą.Todėl visada bijojau, kad pernelyg jos neišlepinčiau.Atsisakiau darželių ir visų kitų padėjėjų pagalos, nes labiausiai pasitikėjau savo motiniškais instinktais.O įsiklausyti į juos padėjo pedagoginės, psichologinės knygos.Jos padėjo suvokt, kad vaiką auginu ne sau, o pasauliui, o juk išlepintam bus labai sunku jame gyventi.
Dabar mano dukrai jau beveik 22 metai ir galvoju, kad tai yra labiausiai pavykęs "projektas" per visą mano gyvenimą.Neturi tų bėdų, kurios būdingos beveik kiekvienam vienturčiam vaikui
Dažnokai jau paprašau jos anūkų ir sakiau, kad aš juos labai labai lepinsiu.Dukra labai siunta, o aš atšaunu, kad tėvų pareiga vaikus mylėt ir auklėt, o senelių- mylėt ir lepint Oi, kada nors atsigriebsiu, visus savo "nutylėtus" lepinimus uraganu išliesiu, kurių negalėjau sau leist, kai protingai auginau dukrą