Yra legenda apie paukštį,kuris gieda tik vieną vienintelį kartą gyvenime,bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje.Palikęs lizdą,jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol,kol suranda.Tada pragysta tarp dygių šakų ir,spausdamasis prie ilgiausio,aštriausio spyglio persiveria širdį.Mirties valandą,užmiršęs viską,jis gieda taip,kad jam neprilygsta nei vieversys,nei lakštingala.Nepaprasta jo giesmė,vienintelė gyvenime,ir už ją atiduodama gyvybė.Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs,ir dievas šypsosi danguje.

Nes tai,kas geriausia,atitenka per didžiausias kančias..