Mūsų gyvenimas pilnas paradoksų. Mes mieliau išklausome nepažįstamąjį nei savo artimąjį. Mes kalbame per daug, o mylime per retai. Mes rašome gudriausius projektus, bet pamirštame svajoti. Mes daug kalbame, bet mažai pasakome. Naršome po visatą, bet pamirštame savo sielas. Mes turime daugiau kompiuteriu, bet mažai jausmų. Išmokstame meluoti nenusukdami akių, o teisybe sakome pašnibždomis. Užsimerkiame, kai reikia matyti, ir tylime, kai reikia šaukti :)