Mes zmones taip daznai nesuprantame vieni kitu ir nemokame pastebeti, kai zmogui sunku. Mes mokame pastebeti asaras, kai jos jau rieda skruostu. Jei gyvenime tenka kenteti, tai bent jau zinai, lauki, tikiesi, kad po to bus geriau. Bet kai lauki ir tavo viltys pradeda duzti, eini per sukes susipjaustydamas kojas. Is skausmo plysta sirdis. Tada supranti, kad nebera prasmes gyventi, nes gyvenimas per daug greitai viska duoda, o poto atima! KAM reikalingas tas dziaugsmas, kai poto nelieka nieko, tik prisiminimai. Prisimeni tai, lyg koki sapna, kuris niekada nebepasikartoja. Sako, kad viskas gyvenime kartojasi! Bet tai netiesa. Nebegalima dar karta lygiai taip pat sudainuoti daina, pasakyti tu paciu zodziu, negalima dar karta taip myleti, nes sirdis jau tuscia. Rodos atidaviai zmogui viska, o atgal negavai nieko. Ir lieki su tuscia sirdimi, lyg nereikalingas daiktas, kurio negalima ismesti...