Vykdoma...
Laisvalaikis
 
 
   

Nuostabus rugpjūčio vakaras

*Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano
šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame
baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau.
Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas.**

Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs
visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau
ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors
pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:

- Aaaa... uuu... ggg...

Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus
išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus
sustiprintas šuns šūdo smarve.

Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į
gatvę. Buvo sekmadienis.

Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir
kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau,
kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas"
akimirksniu.

O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt... Todėl buvo nuspręsta
pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių
kelio.

Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta...
Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano
šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode
to padaryti, praktiškai, neįmanoma.

Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano
organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs
buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link.
Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo
mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė
manęs:

- Klausyk, brolau, gal – pašikam?

Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų
aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas
baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus.

Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.

Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai
ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net
kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš
užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba
pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva
atsitraukė.

Vėl ramiai užsirūkiau... Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo
gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti
namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį
nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau
girdėt abejomis ausimis...

Trečioji banga atūžė tarsi cunamis.

Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:

- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!

Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo.

Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo
lyg šlapias skuduras.

Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius" ir smarkiai suglaudęs
kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum" dvi – trys minutės, ilgiau
išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda.
Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais" ir
suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį.

Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten
priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga
kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus.
Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse
išskaičiau tik vieną klausymą:

- Šeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!

Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.

Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur
stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo
marškinėliai.

Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane
apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė,
apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau
kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai
buvo nerealiai suskystėję.

Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus.
Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano
užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas
buvo ne visai teisingas.

- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis...

Aš vos „neapšalau". Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis" – tai aš.

Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi
moteriška būtybė.

Man liko tik du variantai.

Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir
pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas
tikrai dar ne galutinėje stadijoje.

Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia,
pritūpiau pailsėti.

Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę
ir taip likau tupėt!

- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai
matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.

- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip
tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.

Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir
vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.

Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima
buldogams duot tokius vardus?!

- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, -
iščiūlbėjo mergina.

Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.

- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.

- Taigi mes, aš ir Musia, - krykštavo panelė.

Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji
nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O
ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir
nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai.

- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.

- Vaaaaikštom, - išstenėjau.

- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.

Py..siec, tiesiog py...siec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar
prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.

- Na, mes, šitą, Ukrainos čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji
pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau
dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musios auklėjimą, o aš po truputį šiku.

Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit
atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas
viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu
nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas
atkrenta.

- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina.

Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.

- Saaaaša, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.

- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų.
Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano
telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė" angeliukas.

Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musia pasiųst ant trijų raidžių.
Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai
užsirašinėjau jos telefoną. Py...siec, šikdamas „nukabinau" paną. Hu-hu-hu.
Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo...

Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo
kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino
krintantis – čiurlenantis šūdo garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti
mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musia
tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musia ristele pasileido link manęs. O mano
šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.

Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musią. Jei dar priartės, būtinai
užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musia tikrai nuspręs sužinoti
tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau
– tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs
pasitikti savo graudų likimą.

Musia, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio.
Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos
nepravirkau. Tačiau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano
užpakalį, o jei tiksliau – pačią analinę angą. Šmėkštelėjo mintis: jei Musia
laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano šūdus.
Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subinę.
„Apšalau" galutinai.

Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas,
Musia ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir
pravirkau...

Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų
išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.

Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai
priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du
kilogramai šūdų. Musia keistai krenkštelėjo ir nutilo. Aš jau net
nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.

- Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininkė.

O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis.

Kai pamačiau Musią, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo
vaikiški žaisliukai.

Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musia judėjo keistais zigzagais. Tuo
pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia
manęs, „ach..jelinau" galutinai. Musią apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau
viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis
šūdo gabalas buldogo kojomis...

Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius?
Ką tokiu atveju jūs darote?

Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį
paimsite ant rankų. Musios šeimininkė taip ir padarė...

Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova" mergička...*

Autorius: 13211  | publikuota: 2010-04-21 11:33  

Komentarai

kostikas, 37m.
Kaunas
geras, pabaigoi, tai galvojau pats pridarysiu is juoko :D
 
:))
 
tules, 49m.
čiut pats nepridariau )))))
 
Ačiū dievui,kad nepridarei , geras vaizdelis būtų :D
 
milduza, 57m.
Klaipėda
nei šis nei tas
 
???
Cia toks amerikoniskas jumoras.
va tie tai juoktus apsisikdami :D
 
tules, 49m.
čia gyvenimas , o ne jumoras
 
???
nei juoktis,nei verkti......gyvenimo dramos vyksta ,be repeticiju..